„FANTASTINĖ SIMFONIJA” IR FORTEPIJONO SOLO

https://kaunofilharmonija.lt/genialioji-fantastine-simfonija-ir-fortepijono-solo/

 

R. Kazlas - Palata

 R. Kazlas apie kultinį spektaklį: „Palata“ prabėga kaip irvisas žmogaus gyvenimas
m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/r-kazlas-apie-kultini-spektakli-palata-prabega-kaip-ir-visas-zmogaus-gyvenimas-940002

– Prieš dešimtmetį, premjeros išvakarėse sakėte, jei pastatymas pagal A. Čechovo
kūrinius „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ gali atstoti vaistus, tai jis paveikus
padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Tas vaistas reikalingas –
žiūrovai lanko „Palatą“ ne po viena kartą. Kas tą lemia?
– Tai tik spektaklis, bet sprendimas statyti jį Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje
salėje buvo teisingas. Nesinori dangstytis skambiais žodžiais, o prisiminti pačią pradžią –
prieš dešimt metų paskambino teatro vadovas Egidijus Stancikas ir pasiūlė at-vykti.
Apžiūrint sales ir, užėjus į Ilgąją salę, aš iš karto prisiminiau aiškiai suskambant viduje
žodį „Palata“ – štai, kur galėtų būti Čechovo kūrinys, apie kurį galvojau anksčiau. Pati
erdvė davė impulsą. Dabar spektaklis neatsiejamas nuo jos.
Aišku, kaip režisierius galiu pasakyti, kad spektaklis keitėsi kaip geras vynas ir dabar mes
vaidiname geriau negu prieš dešimt metų, ir žiūrovai klauso žymiai geriau. Jeigu pačioj
pradžioj ateidavo tikėdamiesi kažko kito, tai dabar žiūri visai kitaip ir ne po vieną kartą. Iš
kur tų žmonių atsiranda, nes visada pilnos salės? Nors spektaklis nėra lengvas, jame
perteikiami apysakose išrašyti mums svarbūs dalykai – gyvenimas, jo prasmė, kaip
surasti savo nišą jame, kaip saugoti, kuo užpildyti. Yra ir vienatvės, mirties, ligos temos.
1/3
Daugybė temų, jos visos persipynę ir aš džiaugiuosi, kad spektaklyje pavyko jas sudėlioti.
„Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas. Ir nors tai griežtos slaugos palata, aš į
tą spektaklį važiuoju kaip į sanatoriją.

– Papasakokite, kaip ruošiatės atvykimui į Kauną, susitikimui su kolegomis?
– Ir su teatro kolektyvu, ir su spektaklyje vaidinančiais aktoriais mes tapome bičiuliais.
Valanda prieš spektaklį ir valanda po spektaklio mums būna smagus susitikimas, nes
aptariame kultūros ir meno naujienas, savo naujienas, paklausinėjame, kaip kam sekasi.
Liubomiras Laucevičius ir Lili Stepankaitė pirmieji atsiunčia pasveikinimo žinutę per
Kalėdas ir Velykas. Be galo malonu jiems atsakyti.
Noriu padėkoti visiems aktoriams, pirmiausiai Liubomirui Laucevičiui, be kurio ne-būtų
„Palatos“ – dėl jo ir ryžausi statyti spektaklį, nes jis gali sukurti stiprų vaidmenį, pakelti tokį
krūvį, bėgant metams išlaikyti puikią formą, – jis yra profesionalumo pa-vyzdys. Padėka
jam. Norėčiau apie kiekvieną pakalbėti. Su Dainiumi Svobonu turime vieną sceną, bet joje
mes kiekvieną kartą susitinkam naujai ir kas kartą tikimės naujo dialogo, stengiamės
suvaidinti skirtingai, kad patiems netaptų rutina. Raimonda Šukytė, kuri subtiliai kuria
seselės vaidmenį, yra ne tik aktorė, bet ir režisieriaus padėjėja. Ji prižiūri spektaklį ir
slaugo ligonį kaip Dievo dovaną turinti seselė. Arūnas Sta-nionis su didžiuliu
pasimėgavimu įkūnija sanitarą Nikitą ir aš stebiuosi, kaip jo vaidmuo auga ir kaip jis gerai
jaučiasi jame, yra labai įtikinamas. Artūras Sužiedėlis, su kuriuo pirmąkart susitikome
„Palatoje“, labai imlus, jautrus aktorius, vėliau dar kartą jį pasikviečiau į režisuojamą
spektaklį Jaunimo teatre „Raštininkas Bartlbis“. Norėtų-si dar susitikti. Lili Stepankaitė...
Taip jau sudėliotas spektaklis, kad ji pasirodo pačioje pabaigoje ir mes pasisveikiname po
spektaklio: „Labas Lili, labas Rolandai“. Nedidukas vaidmuo, bet ji visada pasiruošusi,
atlieka jį su tokia atsakomybe, kad tie-siog belieka tik žavėtis. Tiesa, iškilus būtinybei
įvesti aktorių, prisijungė Ričardas Vitkaitis, kuris, nors ir įnešė savo spalvų, bet atrodo kaip
čia buvęs ir dalyvavęs nuo pirmųjų repeticijų. Talentingam aktoriui, regis, tas yra būdinga.
Kad spektaklis gyvuoja dešimt metų yra naudinga ir tai, kad jį prižiūri režisierius. Juk
spektaklis kaip sodas, kurį laikui bėgant reikia apgenėti, apravėti ir palaistyti, nes kitaip
apžels. Iš savo patirties žinau, – kai režisierius stebi spektaklį, aktorius pasitempia, negali
vaidinti puse kojos ir pan. Beje, aktoriui nereikėtų to daryti niekada ir vaidinti ne puse, o
abejomis, o gal net pustrečios kojos (šypsosi).
Džiaugiuosi, kad mūsų „Palata“ pulsuoja kaip vienas mechanizmas. Norėčiau padėkoti
garso operatoriui Ramūnui Peršoniui, kuris su mumis nuo pirmųjų repeticijų, garso
operatoriui Mariui Jadkauskui ir šviesų dailininkui Sauliui Laucevičiui, kurie dirba labai
atsakingai. Aš matau šių ir daugelio kitų žmonių pastangas, kad spektaklis būtų
kokybiškas ir esu labai dėkingas.

– Spektaklio pradžioje vyksta mizanscena – renkantis publikai jūsų herojus
Gromovas guli geležinėje ligonio lovoje. Ar stengiatės pajausti, koks žiūrovas
renka-si, ar atsiribojate tuo momentu?
– Žinot, anksčiau, pirmaisiais metais bandydavau nuspėti. Atrodydavo, kad renkasi labai
triukšminga publika ar nusiteikusi kitam, ar net nenusiteikusi žiūrėti spektaklį. Patyriau,
kad kartais renkasi nenuspėjamai tyli publika arba ateina triukšminga žmonių minia, bet
prasidėjus pirmoms minutėms, nuščiūva, klauso mūsų. O būna gal tiesiog atsitiktinai
atklydę žmonės, aplankę Kauną, žiūri spektaklį. Tai jaučiama. Bet brangiausi tie žiūrovai,
kurie ateina specialiai į „Palatą“. Toji publikos transformacija man yra pati didžiausia
staigmena, kad ne tik spektaklis išliko tam pačiam lygmeny, bet vis geresnė publika
renkasi į jį. Tai pats didžiausias atpildas už pastangas.

– Minėjote, kad spektaklis yra neatsiejamas nuo Ilgosios salės erdvės. Ši salė
reikalauja remonto. Jeigu tai įvyktų, ką tai reikštų spektakliui?
– Manau, jeigu perkeltume į kitą sceną, tai būtų šiokia tokia butaforija. Kol Ilgoji salė yra,
tol joje būsime ir liksime. Noriu, kad liktų ir visas kolektyvas. Po 50-ojo spektaklio
surengėme nedidelį paminėjimą, o tų paminėjimų jau būta nemažai. Visada susi-rinkę
klausiame: „Paskutinis, ar ne?“. Vis dar ne paskutinis ir jau artėjame prie kito, trijų šimtų
suvaidintų spektaklių, jubiliejaus. Tiesą sakant, reta tokios lemties spektaklių, o
dešimtmetis – tai trečdalis mano kūrybinės biografijos teatre. Tai yra daug. Esu vaidinęs ir
ilgiau, bet tiek ilgai ir tokį dramatišką spektaklį, ne. Tai rodo, kad ir klasika dar reikalinga, ir
autorius girdimas šiais laikais, ir mes išlaikome kokybę. No-risi palinkėti šiam spektakliu,
kad palata neužsidarytų.
Spektaklis „Palata“ tradiciškai rodomas antradieniais ir trečiadieniais Nacionalinio Kauno
dramos teatro Ilgojoje salėje. Lapkričio 19 dieną vyks jau 278-asis spektaklis.
Po trečio skambučio žiūrovai neįleidžiami. Tam yra labai rimta priežastis – palatoje- celėje
vyksta labai svarbus, nepertraukiamas ligonio ir gydytojo pokalbis. Jį reikia išgirsti nuo
pirmos sekundės.

pianistas Motiejus Bazaras. Čiurlionio ir ravelio 150-osioms

AC/DC

 Are you ready Tallinn!   #PowerUpTour

 

Tallinn, Saaremaa

akacijų alėja 2025

Festivalis „Akacijų alėja“ 2025 tiesiogiai

  

  

  

 

  

Guns N’ Roses

 

 

 

Druskininkai 07.05 - 06

iš kur atsiranda vaikai

 

joninės ☺ Nidoj

 

pavažinėjimai, pasivaikščiojimai

Jau kelinti metai Kintų muzikos festivalis atvyksta koncertuoti į Thomo Manno muziejų – ir mes labai džiaugiamės tokia gražia bendryste! Šis koncertas mums tampa tarsi simboliniu startu, žyminčiu tarptautinio THOMO MANNO FESTIVALIS pradžią. Profesionalios muzikos skambesys – tikra atgaiva tiek muziejaus svečiams, tiek Neringos gyventojams.

Nuoširdus ačiū Gleb Pysniak ir Dalia Dedinskaite už vakaro jausmą, lyg būtume atsidūrę tikroje Vienos muzikos koncertų salėje!!

Fotografavo Aivaras Motuzas

 

va kaip bus

 

traktoriukas Lapių sąvartyne

Saulelė statybos fakultete

 

futboliukas

Daistatus Kauno dviračių lenktynės 2025-05-25

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 https://youtu.be/6Tlj7cMox8w

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras „CARMINA BURANA“

https://drive.google.com/file/d/19i-AOADVw8IR5V4GAJ1X_gVugalCOOSu/view?usp=sharing

 

 

Kazlas įsijautė į senjorų gyvenimą: o gal senatvė – svarbiausia žmogaus gyvenimo dalis?

 

 

 

 

 

 

 

https://www.lrt.lt/naujienos/veidai/14/2420741/kazlas-isijaute-i-senjoru-gyvenima-o-gal-senatve-svarbiausia-zmogaus-gyvenimo-dalis

Tadeusz Różewicz KARTOTEKA rež. G. Varnas

 

Aprašymas

Šią pjesę jis parašė 1958/59 m., sužavėtas absurdo teatro kūrėjų Samuelio Becketto ir Eugeno Ionesco, ir lig šiol ji tebelaikoma vienu svarbiausių dramos kūrinių lenkų literatūros istorijoje.

Dramos veiksmas vyksta pagrindinio herojaus kambaryje, o pats herojus laiką leidžia lovoje. Jis – vienišas, nusivylęs, pasimetęs, pavargęs ir praradęs savo gyvenimo kontrolę. Jo namai nebėra saugus prieglobstis, į juos bet kas gali patekti nesibeldęs, jie primena gatvę, kurioje įvairiais reikalais vaikšto įvairūs žmonės. Herojaus veiksmai neturi konkretaus tikslo, jo politinės pažiūros neryškios, įsitikinimai migloti, o laikysena pasyvi. Jis – be veido, be amžiaus, be vardo, be profesijos. Jis – herojus be asmenybės. Jo gyvenimas subyrėjęs į atskirus epizodus ir primena netvarkingą biografijos puslapių rinkinį – kartoteką. Veiksmo metu vieni įvykiai išryškėja, kiti blunka tarsi atminties negatyvai. Fragmentiška „Kartotekos“ kompozicija – lyg žmogaus sąmonės failas, kuriame susimaišo praeities prisiminimai, dabarties tuštuma ir ateities migla. Toks siurrealistinis tragikomiškas herojaus gyvenimo epizodų koliažas atspindi karą išgyvenusios kartos vidinius lūžius, vertybinį ir emocinį chaosą. „Tai spektaklis, tinkantis mūsų didiems laikams. Laikai didūs, tik žmonės per menki“, – ironiškai komentuoja patys pjesės personažai. Ar ši visuotinė irimo, chaoso ir beprasmybės būsena, konstruktyvių idėjų trūkumas ir nuovargis neprimena mūsų dienų?

Tai ironiškas spektaklis apie žmogų kryžkelėje, jo ėjimą į save ir bandymą surasti gyvenimo prasmės atramas. Tai vaizduotės, sapnų ir prisiminimų teatras. Tai gyvas teatras, paliečiantis šiuolaikinių problemų esmę.

 

Kauno Filharmonija