Aprašymas
Šią pjesę jis parašė 1958/59 m., sužavėtas absurdo teatro kūrėjų Samuelio Becketto ir Eugeno Ionesco, ir lig šiol ji tebelaikoma vienu svarbiausių dramos kūrinių lenkų literatūros istorijoje.
Dramos veiksmas vyksta pagrindinio herojaus kambaryje, o pats herojus laiką leidžia lovoje. Jis – vienišas, nusivylęs, pasimetęs, pavargęs ir praradęs savo gyvenimo kontrolę. Jo namai nebėra saugus prieglobstis, į juos bet kas gali patekti nesibeldęs, jie primena gatvę, kurioje įvairiais reikalais vaikšto įvairūs žmonės. Herojaus veiksmai neturi konkretaus tikslo, jo politinės pažiūros neryškios, įsitikinimai migloti, o laikysena pasyvi. Jis – be veido, be amžiaus, be vardo, be profesijos. Jis – herojus be asmenybės. Jo gyvenimas subyrėjęs į atskirus epizodus ir primena netvarkingą biografijos puslapių rinkinį – kartoteką. Veiksmo metu vieni įvykiai išryškėja, kiti blunka tarsi atminties negatyvai. Fragmentiška „Kartotekos“ kompozicija – lyg žmogaus sąmonės failas, kuriame susimaišo praeities prisiminimai, dabarties tuštuma ir ateities migla. Toks siurrealistinis tragikomiškas herojaus gyvenimo epizodų koliažas atspindi karą išgyvenusios kartos vidinius lūžius, vertybinį ir emocinį chaosą. „Tai spektaklis, tinkantis mūsų didiems laikams. Laikai didūs, tik žmonės per menki“, – ironiškai komentuoja patys pjesės personažai. Ar ši visuotinė irimo, chaoso ir beprasmybės būsena, konstruktyvių idėjų trūkumas ir nuovargis neprimena mūsų dienų?
Tai ironiškas spektaklis apie žmogų kryžkelėje, jo ėjimą į save ir bandymą surasti gyvenimo prasmės atramas. Tai vaizduotės, sapnų ir prisiminimų teatras. Tai gyvas teatras, paliečiantis šiuolaikinių problemų esmę.